Dalyvių dienoraščiai

Jūra - kaip kine

Sekmadienio rytas. Apsitvarkom, ruošiamės ir plaukiam. Gruzijos kalnai tolsta, jachta siūbuoja vis labiau, o studentai bloguoja vis daugiau. Visi apmirę, bet ir apstulbę nuo fantastiškų vaizdų. Pagaliau įsivyrauja tyla. Miegam, bandom prisitaikyti prie siūbavimo, nes vėjas gan stiprus, dangus apsiniaukęs, karts nuo karto palija. Naktį išlikusių buvo nedaug.

Naktis. Kažkas nutinka motorui, turime sustoti, o į rytą baigėsi vėjas, prasidėjo štilius. Prašvitus Aistis nėrė apžiūrėti variklio, nuėmė nuo jo tinklą ir pajudėjome tolyn po 5 valandų dreifavimo.  

Po paros plaukimo dauguma atsigauname, imamės kokios nors veiklos arba tiesiog būname su savimi. Pasirinkau pastarąjį variantą ir supratau, kad man būtent to ir reikėjo. Kranto akyse nė nematyti, aplink vien Juodoji jūra, susiliejanti su besikeičiančiu dangumi. Lyg ir niekur nuo kitų nepabėgsi būdamas jachtoje, tačiau įstabus horizontas leidžia pasijusti tarsi filme. Būtent tada atradau daug klausimų ir dar daugiau atsakymų.

Visiems atsigavus negaištame laiko ir Ilja bei Tomo nurodymu ruošiame savo komandų verslo idėjų pristatymus, repetuojame juos, tobuliname ir padedame vieni kitiems. Pamažu tampame komanda ir po 53 valandų plaukimo pasiekiame pirmą stotelę Turkijoje - Samsuną.

Įrašo autorius:
Marija Šaraitė
Marija Šaraitė
Frazė
Carpe diem